2015 m. birželio 18 d., ketvirtadienis

One Day We Gonna Live in Paris

Grįžti į gyvenimą po pusės metų trukusios pasakos nėra lengva. Vis dar sunku nesigraudinant klausytis Paryžiuje atrastos muzikos, peržiūrinėti nuotraukų galerijas, o atsakyti į klausimą - "tai kaip Paryžius?" atrodo visiškai neįmanoma... Jau seniai supratau, kad Paryžius nėra vien miestas, tai begalinis, nenusakomas jausmas. Visuomet bent trumpai akimirkai, eidama gatve, važiuodama metro, bendraudama su žmonėmis save "pagaudavau" jaučiant ypatingą laimės jausmą. Mane jis užplūsdavo vos prabudus ir suvokus, jog gyvenu Paryžiuje.. ir tai tik mano gyvenimas, ne ko nors kito :) Mūsų vakarai prie Senos, balti Paryžiaus stogai po kojomis, mažutės jaukios gatvės, kelias į namus, naktinis Paryžius, lietus, saulė, rytai, žmonės... viso to man be galo trūksta. Žinau, jog į savo svajonių miestą dar tikrai sugrįšiu ir galbūt net pasiliksiu, bet dabar, kaskart prisiminus tas gražias akimirkas, mano širdis sudūžta į šipulius, nes žinau, jog tų momentų jau nebesugrąžinsiu ir laiko atgal nebeatsuksiu.. 
Parašyti šį įrašą, kaip ir perklausyti šios, mano Paryžių primenančios dainos, nebuvo lengva... Turbūt kaip visada turėčiau savo pamąstymus užbaigti kokia nors pozityvia ir įkvepiančia mintimi, bet šį kartą viską paliksiu taip, kaip ir turi būti. Juk ir Paryžiuje kartais lyja.. :)